Tada, aš kaimo vaikas, besimokindamas mokykloje, galėjau tik pasvajoti apie skraidymus. Išvykę į Kauną studijuoti susipažinau, su skridimo skonį jau paragavusiais studentais... Deja pats vos ne už rankos atvestas į Kauno SDAALR aviacijos sporto klubą pradėjau skraidyti sklandytuvu tik baigęs 4-tą kursą. Iki to, mano grupiokas pasiūlė skraidyti skraidyklėmis. Jis skraidė su savo pasigaminta skraidykle. Ir vieną vasarą paskyriau šiam sportui. Su grupioku nusprendėme, vis tiek, kad reikia užsiimti rimčiau, skristi kuo galima pasiekti debesis....
Tą vasarą skraidžiau mažai. Buvo rugpjūčio pabaiga. Atvažiavau į aeroklubą sekmadienį. Čia sužinojau, kad ši diena paskutinė to sezono skraidymo diena. Visiems suplanavo skridimus į zoną sklandytuvu „Jantar standart“. Deja man skyrė skridimą su „Blanik“-u ir tik vieną ratą, o be to paskyrė vesti chronometražą...
Žiūrėjau iš vadavietės į zoną kylančius „Jantar standart“ sklandytuvus ir pavydėjau skrendantiems, juk ir aš būčiau galėjęs skristi tuo sklandytuvu, jei būčiau daugiau laiko skyręs skraidymams. Žinoma esu kaltas pats. Nuotaika tikrai pasidarė slogi.
Atėjo ir mano eilė skristi. Sėdau į sklandytuvą. Ar ne paskutinį kartą skrendu, kažkaip dingtelėjo mintis. Nuotaika visai sugedo. Privažiavo lėktuvas ir reikėjo skristi...
Nuojauta manęs neapgavo, gyvenimas visus klausimus už mane išsprendė pats. Tai buvo mano paskutinis skridimas, daugiau nebeteko sėsti už sklandytumo vairalazdės.
